Žemiau pateikiama citata iš mano konstitucinės justicijos bylos Nr. 44/2010. Tik po to, kada 2010 m. įvyko pasikreipimas į LR Konstitucinį teismą dėl to, kad kariui (šiuo atveju man) buvo draudžiama kreiptis į teismą dėl drausminių nuobaudų, kadangi teismai bylų dėl drausminių nuobaudų nenagrinėja, Krašto apsaugos ministerija 2011 m., t.y. tik po metų, inicijavo Krašto apsaugos sistemos ir karo tarnybos įstatymo 48 str. 1 d. pakeitimą.
Realiai vertindamas 2009 m. – 2011 m. savo bylas ir jų eigą, kuriose buvau ir iki šiol esu pareiškėju, manau, kad būtent mano bylos paskatino keisti KASOKTĮ 48 str. 1 d. Mano vertinimu ir giliu įsitikinimu KAM suskubo pakeisti įstatymą dar nesulaukusi LR Konstitucinio teismo išaiškinimo tik dėl to, kad buvo priversta pripažinti tiesą, kurią žinojo seniai, ir tik dėl to, kad įvertino, jog LR Konstitucinis teismas greičiausia bus palankus ne KAM’ui. Taigi, akivaizdu, kad KAM teisės departamentas supranta įstatymo klaidas ir spragas, jas mato, tačiau matydami tai, nesiima inicijuoti procedūrų tokių įstatymų korekcijai, realiai tarnauja KAM vadovybei, kuri naudojasi įstatymo sąmoningomis ar nesąmoningomis klaidomis ir tokiu būdu neužkerta kelio karių teisių pažeidimui. Kada KAM vadovybė ir teisės departamentai pradės tarnauti eiliniam kariui, tada mažės teisminių ginčų ir gerės paprasto kario būtis tarnyboje.
Nors LR Krašto apsaugos ministerija pati tūrėtų siekti keisti įstatymų nuostatas, kurios prieštarauja LR Konstitucijai, to realiai nedaro ir pradeda įstatymo pakeitimo procesą tik esant tokioms situacijoms kaip LR Konstitucinio teismo išaiškinimams, LR Konstituciniame teisme užregistruotiems paklausimams, netiesioginiams išaiškinimams. Tai yra, esant priverstai.
„Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismai nesprendė tam tikrų karo tarnybos ginčų, ginčijamu aspektu yra analogiškas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas minėtas Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d.nutarimas, vertintam teisiniam reguliavimui (įtvirtintam Įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 5 d. redakcija), pagal kurį teismai nesprendė ginčų dėl asmens atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo, t. y. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai iš esmės ginčijama tuo pačiu aspektu, kaip ir toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje Konstitucinis Teismas vertino Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) konstitucingumą, – būtent kad teismai nesprendžia tam tikrų karo tarnybos ginčų ir taip suvaržoma konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą.
7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).
8. Minėta, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Minėta ir tai, kad krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo.
9. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeista asmens teisė kreiptis į teismą siekiant, kad būtų išspręstas ginčas ir įvykdytas teisingumas, todėl pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53-1, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 64-2069) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis“
Pagarbiai,
Laimonas Jakas